JAM Kalėdoms reikia vardo
- Sveikas darsyk, – pribėgusi iš nugaros Katerina čiuptelėjo JĮ.
- Labas, išgąsdinai, – JIS buvo pasimetęs, akys klaidžiojo lyg ko ieškodamos.
- Dėl ko norėjai su manimi pasikalbėti, kas nutiko. Tu kažkoks keistas. Per pastarąsias porą savaičių kartais imu tavęs nebesuprasti.
- Tiesą pasakius, aš ir pats pats esu pasimetęs… Džiaugiuosi, kad galėsim šiandien pasikalbėti, – JO žvilgsnis liovėsi klaidžiojęs ir sustingo. Jis žiūrėjo tiesiai į savo draugės veidą, taip tarsi jį matytų pirmą kartą.
Katerina visiškai pasimetė, nė neįstengdama sugalvoti, kas toliau bus. Ją gąsdino tokios rimtos kalbos.
- Šiandien mano tėvų nėra namuose. Gal nuvažiuojam ten, pamatysi kas per pilis ten stovi?, – bandė suminkštinti vakaro nuotaiką vaikinas.
JIS buvo iš pasiturinčios šeimos, tačiau jau kuris laikas laikėsi atokiau nuo savo artimųjų. Toks pasiūlymas buvo tikras akibrokštas Katerinai, nes jai tik vieną sykį teko lankytis tuose namuose. Iš tiesų ji net nebuvo įėjusi, o palaukė netoliese buvusioje autobusų stotelėje, nes tą dieną JIS pasakė tėvams, jog gyvens atskirai su draugais. Tėvas tokio sūnaus akibrokšto, vargu, ar tikėjosi, todėl situacija švelniai tariant turėjo būti ne iš maloniųjų. Na, bet jei jau pažvelgus visai tiesai į akis, tai tik mažytis sūnaus gyvenimo nuotykis, kuris tėvą turėtų bene mažiausiai jaudinti.
Tad nors Kateriną nustebino toks pasiūlymas, ji tik lengvai linktelėjo galvą, leisdama suprasti, kad sutinka. JO veidas kiek prasigiedrijo, bet jame vis dar nebuvo nė ženklo šypsenos ar kitokio geros nuotaikos ženklo:
- Jau vėlu, o iki ten toli. Geriau iškviesiu taksi.
Vaikinas iš vidinės palto kišenės išsitraukė telefoną ir porą žingsnių nutolo nuo Katerinos, kuri vis dar stovėjo netekusi amo. Jos galvoje virė daugybė minčių, kuo šis vakaras gali pasibaigti, bet nė viena nebuvo logiška. Dabar jau jos akys ėmė blaškytis ieškodamos už kokio atramos taško užsikabinti. Pažvelgė į JĮ. JIS buvo nusisukęs – bandė prisiskambinti kokiai nors taksi firmai.
Porelė atrodė tikrai keistai: sutrikusi mergina, už poros metrų ne ką mažiau pasimetęs vaikinas. Juos kažkas siejo, bet… pagaliau JAM pavyko prisiskambinti ir JIS atsisukęs lengvai šyptelėjo. Tai nebuvo tokia šypsena, kuri rodo, kad žmogus laimingas. Tai buvo saviapgaulė, kad viskas gerai, skurdus savęs padrąsinimas:
- Pagaliau pavyko. Tikino, kad atvažiuos po trijų minučių, bet žinai kaip būna… Ar tau nešalta?
- Šiek tiek…
JIS priėjo ir kaip visada švelniai apkabino Kateriną… Vėl ėmė pamažu snigti…
- Gražu…- tyliai, vos girdimai tarstelėjo mergina.
- Taip, tikros Kalėdos…
Palikite komentarą